Kraštovaizdis

Dieveniškių istorinio regioninio parko kraštovaizdis

Dieveniškių apylinkės iš pauksčio skrydžio
Irutė Eidukienė

Parko teritorija priklauso priešpaskutinio apledėjimo suklostytos Ašmenos aukštumos Poškonių ─ Dieveniškių mikrorajonui. Paskutinio apledėjimo ledynų apsuptą Ašmenos aukštumą tūkstančius metų kaustė gilus pašalas. Klimatui truputį pašiltėjus ir pradėjus ledynams tirpti, šiltuoju metų laiku paviršiuje pašalas truputį aptirdavo, todėl 2 ─ 3 metrų storio viršutinis sluoksnis labai pakito. Uolienos sparčiai mechaniškai dūlėjo. Karbonatai išsiplovė, sumažėjo molingų dalelių, dirvožemis susmėlėjo. Todėl ir šiandien parko dirvožemiai yra smėlėti, nederlingi. Parko teritorija priklauso priešpaskutinio apledėjimo suklostytos Ašmenos aukštumos Poškonių

   ̶  Dieveniškių mikrorajonui.

ŽEMĖS NAUDMENŲ SUVESTINĖ

Gaujos pakrantėse įsikūrę daug gatvinių kaimų su gerai išlikusia rėžine žemėvalda. Gatviniai kaimai įsikūrę valakų reformos metu, trobesiai – aukštaitiško tipo. Gyvenamieji namai statyti galu į gatvę, vienoje eilėje su ūkiniais pastatais, sodybos užstatymą gilumoje užbaigia kluonai. Sodybos statytos IX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Kaimų kraštovaizdį suformavo valakų reforma, vykusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIa., Žygimanto Augusto laikais. Nuo tada pradėjo kurtis gatviniai kaimai. Valstiečiai statėsi sodybas prie kelių, kurie virsdavo kaimo gatvėmis. Formuojantis gatviniams kaimams, sodybos išdėstomos abipus gatvės, trobesiai buvo statomi statmenai į gatvę. Kartais namai ir klėtis buvo vienoje gatvės pusėje, tvartai ir kluonai - kitoje. Laikui bėgant, šeimos nariams dalijantis žemę sodybų išplanavimas keitėsi, dėl to siaurėjo žemės rėžiai. Iš architektūros paminklo statusą turinčių kaimo gyvenviečių gausiausia yra gatvinių kaimaviečių grupė. Dieveniškių apylinkės - gatvinių kaimų kraštas. Kaimai išsidėstę ne ritmiškai, o paskiromis grupėmis. Neilgoje juostoje Gaujos upės slėnyje ir kalvotose vietovėse tarp Poškonių ir Dieveniškių išsidėstę net trylika gatvinių kaimų. Gatvinių kaimų sodybos tankiai sustatytos, pastatai mediniai, vienaukščiai, dvišlaičiais stogais. Stogai dengti šiaudais, medinėmis lentelėmis, o vėliau šiferiu. Didumu ir masyvumu išsiskiria kluonai. Etnografiniai kaimai, esantys Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje, yra lietuvių liaudies architektūros palikimas, apimantis liaudies statybines tradicijas, susijęs su valstiečių buitimi, tautodaile, tradicijomis. Regioninio parko informacijos centre sukaupta šio regiono tradicinių amatų ir namų apyvokos daiktų bei audinių muziejinė ekspozicija. Audinių ekspozicija skirta susipažinti su audinių raštais, spalviniais deriniais bei audimo įrankiais. Dieveniškių miestelis vertingas kaip urbanistinis paminklas - miestelio planinė erdvinė struktūra su keturkampe aikšte ir į ją vedantys 5 istoriniai keliai, Dieveniškes jungiantys su Vilniumi, Ašmena, Trobomis (Subatninkais), Geranainimis, Šalčininkais (per Varenavą), taip pat architektūriniu požiūriu vertinga, 18 amžiaus pabaigoje statyta bažnyčia bei 20 a. pradžios varpine ir vartais. Nors parko teritorijoje yra tik 1 piliakalnis – Bėčionių, pilkapių gausa negali pasigirti nei vienas kitas šalies parkas. Stakų pilkapynas apima 42 pilkapius, Poškonių pilkapyne yra 22 m skersmens ir 1,8 aukščio pilkapis, vertingi ir Didžiulių bei Senųjų Miežionių pilkapynai. Dažnai turistų lankomi ir legendomis apipinti mitologiniai akmenys Jankelis ir Jankeliukas, Mokas ir Užkeikta svodba. 400 metų dramatiškos istorijos klodus saugo Norviliškių vienuolynas - įdomus 17 a. pradžios renesansinės gynybinės architektūros kompleksas. Norviliškių vienuolynas spalvingai atstovauja mūsų Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės turtingai praeičiai. Pasakojama, kad dabartinius rūmus seno dvaro vietoje XVI a. pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, kuris buvo įsimylėjęs vietinę gražuolę grafaitę Daratą. Čia V. Šorcas ketino įrengti gynybinį palivarką, tačiau nespėjo, 1608 m. žuvo kariaudamas. Dorota rūmus 1617 m. užrašė Vilniaus pranciškonams. Įsikūrę Norviliškėse jie šalia rūmų 1622 m. pasistatė ir bažnyčią. Pranciškonai Norviliškėse gyveno iki 1832 m., o po sukilimo, kai buvo uždarinėjamos lietuviškos bažnyčios, vienuolynai, šiuos rūmus turėjo palikti ir pranciškonai. Rūmai pateko caro žinion, juose buvo įkurtos kareivinės. Pranciškonų bažnyčia išardyta, jos mediniai rąstai panaudoti Alšėnų cerkvės Baltarusijoje statybai...