Naujienos

Jurgelionių pievose ir Gaujos upės slėnyje prasidėjo gamtotvarkos darbai

Jurgelionių pievų šienavimas

Dieveniškių istoriniam regioniniam parkui priskirtoje „Natura 2000“ teritorijoje – Jurgelionių pievose (LTSAL0006) siekiant atstatyti pievinėms rūšims palankias buveinės sąlygas 1,05 ha plote (pietinėje teritorijos dalyje) šiais metais pašalintos sumedėjusios augalijos atžalos ir iššienauta. 2017 metais minėtoje teritorijoje pašalinta buveinių struktūrai nebūdinga sumedėjusi augalija.

Buveinių apsaugai svarbi teritorija Jurgelionių pievos yra Šalčininkų rajono savivaldybėje, Dieveniškių seniūnijoje, teritorija patenka į valstybinį Jurgelionių botaninį draustinį. BAST vertybė, dėl kurios atrinkta vietovė ˗ 9070 Medžiais apaugusios ganyklos, tai reta buveinė Lietuvoje (Baltarusijoje netoli sienos su Lietuva yra nemažai tokių panašių medžiais apaugusių ganyklų, kur realiai ganomi gyvuliai, daug ąžuolų).

Dieveniškių istoriniame regioniniame parke esančioje „Natura 2000“ teritorijoje – Gaujos upės slėnyje (LTSAL0002), toliau tęsiami, dar 2007 m. pradėti vykdyti gamtotvarkiniai darbai, kurių tikslas atkurti ir palaikyti Europos Bendrijos svarbos buveines. Gaujos upės slėnio (LTSAL0002) priskyrimo Natura 2000 tinklui tikslas yra išsaugoti Europos Bendrijos svarbos buveines (2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės, 3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis, 4030 Viržynai, 5130 Kadagynai, 6230 Rūšių turtingi briedgaurynai, 6410 Melvenynai, 6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai, 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės, 7230 Šarmingos žemapelkės) ir rūšis didįjį auksinuką (Lycaena dispar), šiaurinį auksinuką (Lycaena helle), ovaliąją geldutę (Unio crassus), žvilgančiąją riestūnę (Hamatocaulis vernicosus). Šioje gamtinių vertybių – augalų ir gyvūnų rūšių, bendrijų ir buveinių – santalka išsiskiriančioje teritorijoje šiais metais planuojame atlikti krūmų atžalų šalinimo ir šienavimo darbus. Daugelis faunos ir floros rūšių, vertingų gamtinių kompleksų negali egzistuoti be žmogaus pagalbos. Natūralios pievos, pelkės su vertingomis retosiomis rūšimis išliko iki šių dienų vien dėl to, kad buvo šienaujamos ir ganomos.